Vaikštome į seminarus, konsultacijas, siekiame dvasinių žinių, ieškome mokytojų, kurie nurodytų reikiamą kryptį. Tačiau kelionėje atsakymų, regis, tik daugėja, o pasitenkinimo gyvenimu taip ir nepajuntame. Paklausti, ar esame laimingi, imame postringauti apie tai, kad būtume, jei tik… O gal laimė mūsų gyvenime jau yra, tik mes jos nepastebime?

Apie laimės paieškas, užstrigusias baimes ir kur slypi mūsų potencialas, kalbamės su medike, kūno psichoterapeute ir „Masters of Calm“ mokytoja Rasa Mažioniene.

 

RASA, ESATE KŪNO TERAPEUTĖ. KODĖL SIEKIANT POKYČIŲ GYVENIME SVARBU ĮTRAUKTI IR FIZINĮ KŪNĄ? AR NEPAKANKA PAPRASTOS PSICHOTERAPIJOS?

Kūno terapija, šokio meditacija yra kaip dešinioji ranka psichoterapijai. Jei kam nors jaučiame atmetimo reakciją ir šis blokas pasireiškia kūne, vien psichoanalizė nepadės. Turime atpalaiduoti kūną – tik taip galėsime išgyventi visa, ką esame užspaudę. Kūno terapijos metu mes neanalizuojame gyvenimiškų situacijų, tai psichoterapeuto darbas.

KAIP MANOTE, KODĖL VISI AUTOMATIŠKAI NESAME LAIMINGI?

Atsakymas labai paprastas – nemokėjimas džiaugtis. Linksminamės, bet nuoširdžiai kuo nors džiaugtis, mėgautis mums sunku. Tikru iššūkiu dažnam tampa ir savo vidinių būsenų stebėjimas. Kita vertus, esu įsitikinusi, kad gebėjimas džiaugtis yra pati stipriausia dvasinė praktika. Nuo jos priklauso mūsų gyvenimo kokybė.

 

ČIA TELPA BUVIMAS ŠIAME MOMENTE, SAVIREFLEKSIJA, ESTETIKA BENDRĄJA PRASME?

Taip, gebėjimas pamatyti pasaulį, pastebėti jo grožį. Mes labai dažnai kažko siekiame, lekiame, ieškome. Kai sugebame sustoti, įsiklausyti į save, rasti taiką su savimi, atsiveria visos mūsų galimybės, kyla idėjų, kaip mums dar papuošti visą šitą grožį. Va tada viskas ir prasideda. Džiaugsmo hormonas yra tiesiogiai susijęs su sveikata.

KARTAIS ATRODO, KAD LAIMĖ YRA TIKSLAS, KURĮ KIEKVIENAS SAVAIS BŪDAIS BANDOME PASIEKTI. O KAIP GYVENTI, KAD LAIMĖS JAUSMAS BŪTŲ NUOLATINIS KASDIENYBĖS PALYDOVAS?

Labai svarbu gebėti džiaugtis, stengtis kiekviename minuse įžvelgti pusę pliuso. Mūsų potencialas yra tai, ko neišnaudojome savo gyvenime. Nesunku pastebėti, kad kiekvienas esame kaip didelė dėlionė – žmoguje nėra nieko nereikalingo. O mums juk ne viskas savyje patinka, lengvai kažkurią savo dalį atstumiame. Vis trokštame ko nors kito, ko nors daugiau. Tad, visų pirma, siūlau išnaudoti save tokius, kokius šiandien patys save suvokiame. O tuomet atsiveria kiti keliai. Ne veltui sakoma: „Nesupratai, eik plauti grindų – suprasi“. Laimės jausmas ateina, kai priimame viską, ką darome, prie ko prisiliečiame.

 

O KAIP IŠMOKTI DŽIAUGTIS TAIS MAŽAIS DALYKAIS? 

Man atrodo, šio meno geriausiai moko pasakos. Pavyzdžiui, pasaka apie Pelenę. Juk net įsprausta į didžiausius rėmus Pelenė sugebėdavo šokti su šepečiais! Ir, visgi, esame dualūs – ten, kur mūsų didžiausios baimės, ten ir didžiausias potencialas. Kartais baimės mums netgi naudingos, nes apsaugo nuo nelaimingų atsitikimų, beprasmių veiksmų. Ir bėgti nuo baimių nereikia. Kur kas naudingiau jas išanalizuoti, išgyventi ir tas būsenas priimti.

 

BET KĄ TIKSLIAI SU TOMIS BAIMĖMIS DARYTI? KOKIĄ PRAKTIKĄ TAIKYTI?

Aš siūlau rašyti, tuomet mintys mažiau šokinėja, o po kurio laiko galime pasižiūrėti, ką parašėme. Jei ko nors bijai, tiksliai įvardink ko. Pagalvok, koks blogiausias scenarijus galėtų nutikti. Tuomet naudinga pasvarstyti, kokių veiksmų būtų galima imtis, jei taip išties atsitiktų, paanalizuoti skirtingus variantus ir išsirinkti labiausiai priimtiną – tą, kuriame būtų lengviausia išbūti. Tikslas yra tą nemalonų jausmą priimti ir jį išgyventi. Kitaip mus pradeda persekioti situacijos, kuriose patiriame būtent tą jausmą.

Tiek teigiamus, tiek neigiamus jausmus, kurių patys neišgyvename, mes gebame perduoti savo palikuonims. Kaip tik todėl psichologai pabrėžia, jog labai svarbu išgyventi krizę. Jei ji neišgyventa, užspausta, ji išeis per jautresnį palikuonį.

 

BŪNA, ŽMONĖS LANKO ĮVAIRIUS SEMINARUS, MELDŽIASI, VISAIP SIEKIA SĄMONINGUMO IR VIS TIEK JŲ GYVENIMAS NESIKEIČIA. KODĖL TAIP YRA – AR PRAKTIKOS NEVEIKSMINGOS, AR ŽMONĖS NEPAKANKAMAI LAIKO JAS ATLIEKA, AR NESUGEBA MATYTI IR TINKAMAI ĮVERTINTI REZULTATO?

Dažnai nesutampa pirminis ir antrinis žmogaus motyvai. Jis tarsi dirba su savimi tam, kad būtų laimingas ir sėkmingas, o kai pradedame aiškintis, pasirodo, nori tiesiog valdyti aplinką. Tai absoliučiai skirtingi dalykai!

Jei žmogus užsiima rimtomis dvasinėmis praktikomis, jis turėtų savęs paklausti: „Ar pasaulis po manęs bus geresnis ir gražesnis?“ Arba, kaip aš sakau: „Sudomink Visatą savo gyvenimu ir tau atsidarys visos durys“. Jeigu dirbame su savimi, kad atliktume Dievo misiją žemėje, turėsime viską. O ko mes paprastai siekiame? Pripažinimo, padėties, pinigų.

Kai žmogus deklaruoja, kad nori pasiekti nušvitimo būseną, klausiu, ar jis pasiruošęs išsiskirti su pinigais, ar gali įsivaizduoti, kad rytoj nieko nebeturės. „Ne, palaukit, nenoriu, man ne taip jau blogai“, – sako. Tai apie ką tada kalbame? 

 

REIKĖS PEREITI IŠBANDYMŲ ETAPĄ?

Taip, teks atsakyti į klausimą, ką esu pasiruošęs duoti Visatai mainais į laimę, sveikatą ir ką noriu turėti kaip to pasekmę. Naujas gyvenimas visada prasideda nuo žodžių „aš taip daugiau nebegaliu“. 

 

KOKIOS PRAKTIKOS VEIKSMINGOS? NUO KO PRADĖTI?

Sau turime atsakyti į klausimą, kas man yra gyvenimo džiaugsmas. Nes laimė yra savo tikrųjų norų realizavimas, o sėkmė – mokėjimas tai įgyvendinti. Bet iš sielos ateinančius norus realizuoti mums sunku, ypač tada, kai šie nesutampa su visuomenės norais. Tikrieji mūsų troškimai dažnai nepatogūs, juokingi, nepopuliarūs.

 

O KAS MUMS GALI PADĖTI ATRASTI TIKRUOSIUS SIELOS NORUS?

Geresnis savęs pažinimas. Pradėkime nuo paprasčiausių dalykų – tų, kuriuos jau dabar suvokiame kaip gėrį savo gyvenime. Juk kasdien tiek kartų renkamės: kuri gėlė, koks kvapas, kokia forma labiausiai patinka. Visa tai suvokiame analizuodami.

Turbūt nereikia ir sakyti – tikrų jausmų sau įrodinėti nereikia. Jei mums gera, galime savęs daug kartų klausti, ar mums iš tikrųjų gera. Ir kuo daugiau klausime, tuo geriau mums bus. Bet jei protas pradeda  įrodinėti: „Tai aišku, kad gera: saulė šviečia, gėlės žydi, žmonės šypsosi“, tampa aišku, kad tai melas.

 

ŽMONĖS DAŽNAI SUKLUMPA TIES POKYČIŲ ĮGYVENDINIMU, NEBEATSKIRIA, AR JIE JŲ IŠ VISO NORI…

Žmonės patys žino, kada yra pasiruošę pokyčiams. Tie, kurie vis ieško naujų praktikų, kurios jiems galėtų padėti, susiduria su savo vidiniu pasipriešinimu. Ir jie ras pasiteisinimą kodėl nepavyksta įgyvendinti pokyčių – pavyzdžiui, manys, kad pasirinkta praktika netinka. Sakoma, jei nori ir nedarai, vadinasi, nenori. O jei nenori ir darai, vadinasi, iš tikrųjų nori. Kai prasideda išvedžiojimai „gal taip, gal ne…“, žmogui dar nėra taip blogai. 

 

KAINA, KURIĄ ŽMOGUS MOKA, YRA TA, KAD JIS GYVENA PUSĖTINĄ GYVENIMĄ IR NEREALIZUOJA SAVĘS?

Jis tiesiog gyvena, nereikia jam aiškinti, kad tai daro neteisingai. Jam viskas gerai. Sakoma, „nežadink miegančio, pagirdyk pabudusį“. Mes matome, kad jis galėtų kitaip gyventi, bet tai – tik mūsų matymas. Jei mums tai kliūva – mes patys gyvenime nedarome kažko, ką turėtume daryti dėl savęs. Jeigu žmogus jau yra pasiruošęs naujam žingsniui, jis tai suvokia. Kada ateina suvokimas? Tada, kai protas sutaria su jausmais. Labai dažnai protas ieško paaiškinimų, nes ko nors nesupranta. Reiškia, dar ne laikas. Tada reikia medituoti, atlikinėti pasirinktas praktikas, skaityti knygas, žiūrėti filmus, džiaugtis buitimi, padėti žmonėms tuo ir dėkoti. Kai džiaugiamės gyvenimu ir dėkojame, mes stipriname savo sielą, o kai siela surezonuoja su protu, atsiranda suvokimas, nušvitimo būsena, žmogus kitaip supranta anksčiau girdėtus žodžius.

 

GYVENAME EFEKTYVUMO PASAULYJE IR IEŠKOME BŪDŲ, KURIE GREIČIAUSIAI PADĖTŲ MUMS PASIEKTI SAVO TIKSLUS. IR, VIS DĖLTO, LABAI BLAŠKOMĖS. KODĖL TAIP YRA?

Mes ieškome būdų, kaip pasinaudoti Visata, kaip pameditavus gauti tai, ko norime. O jei tavo sielai to nereikia? Skaičiau vieno šventiko dienoraštį, kuriame jis pasakojo apie savo vaikystę. Kas vakarą liedamas karštas ašaras jis meldėsi Dievui, kad šis duotų jam tokius dantis, kokius turi senelis, kad galėtų juos išsiimti ir prieš einant gulti į stiklinę įsidėti. Kiekvieną rytą jis jų po pagalve ieškodavo ir verkdavo, kodėl Dievas neduoda. Mes irgi turime panašių norų. O minties jėga labai stipri. Mes iš tikrųjų galime susiimti ir gausime, ko trokštame. Klausimas – ar tai bus tai, kas mums skirta šiame gyvenime?

 

ČIA KYLA DILEMA – MUMS REIKIA NORĖTI IR KARŠTAI MELSTIS, KAD MŪSŲ NORAS IŠSIPILDYTŲ, AR SUPRASTI, KAD VIS DĖL TO NORĖTI REIKIA MAŽIAU, DŽIAUGTIS TUO, KĄ TURI, IR DĖKOTI UŽ MAŽUS DALYKUS?

Mums reikalingas ne noras, o jausmas, kuris išlaisvėja norui įvykus. Mes nuolatos ieškome pilnatvės. Bet ieškome per aplinką, o pilnatvė – vidinė būsena. Yra jausmas – kaip aš jaučiuosi, ir yra emocija – kaip aš reaguoju į pasaulį. Kai emocija sutampa su jausmu, išsiskiria džiaugsmo hormonai. Rekomenduoju užsirašyti norą ir įsivaizduoti, kaip jausčiausi, jei jis išsipildytų. Jei mano noro išpildymas visiškai priklauso nuo manęs – einu ir darau. Jei ne, darau tiek, kiek priklauso nuo manęs ir siunčiu žinutę Visatai apie savo norą, koncentruodamasis ne į patį norą, o į jausmą, kurį jausčiau norui įvykus. Jei mano ir Visatos projekcija sutaps, aš gausiu, ką užsirašiau. Jeigu nesutaps – gausiu norą pagal jausmą, bet tik pagal jį tą norą ir pažinsiu. Taip vidinės būsenos formuoja mūsų realybę. 

shares