Metams einant į pabaigą, Masters of Calm spintelėse kauptos istorijos ima laužti duris ir prašytis laukan. Tai – istorijos apie nuotykius, potyrius ir pokyčius. Visuomet šildančios ir motyvuojančios visus, kurie turi laiko jas išgirsti. Tad ką mums belieka daryti? Tik pasidalinti jomis!
Kristina Laučienė – sertifikuota „Juoko jogos“ trenerė bei profesionali koučingo specialistė. Jeigu buvote šių metų Masters of Calm vasaros festivalyje ir prisimenate pasakiškus juoko garsus, sklindančius iš miško glūdumos – girdėjote būtent jos užsiėmimus! Kas Kristiną „veža“ į priekį, kas gyvenime jai kelia daugiausiai laimės ir ką tiesiog būtina puoselėti? Kviečiame skaityti toliau!
1. Kas yra gyvenimas?
Man gyvenimas yra kelionė, nuotykiai, potyriai ir nuolatinis mokymasis. Kelionėje neužsibūname toje pačioje vietoje – vis keliame naujus klausimus, iššūkius sau. Ko gero, šis perpetuum mobile – amžinas variklis, amžinas judėjimas – yra visų mūsų genetikoje. Tai mūsų gyvastis, kuri leidžia kurti šią realybę.
2. Kaip manai, kokie 3 dalykai gyvenime yra tiesiog MUST HAVE?
Visų pirma, reikia DRĄSOS. Kad išdrįstum gyventi ir būti laimingam. Būti savimi ir atlaikyti savo ribas. Drąsos reikia, kad išdrįstum realizuoti savo svajones. Tada nereikės aimanuoti, kad kažkas tau jas prieš nosį įgyvendino.
Drąsa keliauja su RYŽTINGUMU. Tai antras dalykas, be kurio aš neįsivaizduoju savo kelio. Būdama ryžtinga, bet stokodama drąsos, galėjau savo energiją ir gebėjimus „suinvestuoti“ tiesiai į balą. Drąsa be ryžto – tai kaip gyvenimas iliuzijoj.
Per penkerius metus daviau nemažai interviu, filmavome apie dešimtį laidų. Kai atsisuku jas pasižiūrėti – ir juokas ima, ir sumišimas… kaip vietomis nusišnekėjau! Bet jei tada nebūčiau pabandžiusi, o tik idealistiškai šlifavusi detales, gal būčiau nedavusi nė vieno interviu, nedariusi nei vieno filmavimo, nei vieno pranešimo konferencijose. Šiandien džiaugiuosi, kad užteko ir drąsos, ir ryžto visko imtis. Juk baimė besiruošiant pranešimui, nusiteikiant ir realizuojant save yra kliūtys, kurias įveikę tampame stipresni.
Ir trečias dalykas, be ko visa tai man nebūtų pavykę, yra ENERGIJA. Kažkada savyje auginau ne pasitikinčią savimi asmenybę, o auką. Kiek tada turėjau energijos? Minimaliai: pasirūpinti savimi ir šeima. Nuvežusi vaikus į mokyklą ir darželį, aš norėdavau vieno – vėl grįžti į lovą, apsisiausti antklode, pasislėpti nuo viso pasaulio ir dingti… taip man viskas buvo atsibodę. Jei tokioje padėtyje, su tokiu energijos kiekiu būčiau bandžiusi eiti savirealizacijos keliu, nebūčiau padariusi visiškai nieko.
3. O kaip užsiauginti energijos?
Labai palaipsniui. Vis daugiau rūpinantis savimi ir šeima, vis daugiau mokantis ir valdant savo emocinį bei fizinį kūną. Vis daugiau prisiimant atsakomybės už savo pačios gyvenimą. Niekada nebus atvirkščiai: kiek įgauname galios – tiek proporcingai didėja ir asmeninė atsakomybė. Dabar energijos turiu tiek daug, kad galiu važinėti per Lietuvą ar skraidyti į užsienį ir ten vesti užsiėmimus. Šia patirtimi drąsiai dalinuosi su dalyviais mano vedamų patyriminių užsiėmimų metu.
4. Ko labiausiai šiuo metu ieškai ir kodėl? O gal jau spėjai atrasti?
Atradau mokytoją ir mokymo būdą. Per autentišką šokį. Be baimės sakau, kad geresnio mokytojo už Aleksandrą Giršoną neturėjau, o mokiausi aš labai, LABAI daug. Ir kartais gana drastiškomis priemonėmis, savo nervinę sistemą audrindama iki siūlelio galo ir po išgyvenimų krisdama be jėgų. Ir vėl keldamasi, ir vėl mokydamasi. Dabar žinau – tai ne šiaip kelias. Tai mokytojo kelias. Noriu išgyventi viską, o ne kalbėti iš knygų.
Aleksandras per autentišką judesį moko palaikymo… taip taip, palaikymo! Viso savaitgalio mokymai apie vidinį kritiką ir apie gebėjimą palaikyti save ir kitą, apdovanojo mane galia. Jaučiuosi prisipildžiusi ir didelė. Mokausi būti savo pusėje. Ne gindamasi, o augindama save, savo galias.
Mes iš tikrųjų keičiamės, kai keičiasi mūsų kritikai. Neįmanoma pasikeisti, kai kritikas transliuoja tą pačią žinutę. Ir tame pokytyje mums reikia palaikymo. Tikro ir nuoširdaus.
5. Festivalio OHO momentas, kuris „nunešė stogą“?
Gal skambės keistai, bet man stogą nunešė momentinė pažintis su vienu žmogumi, Dan Brule (rebefingo mokytojo) asistentu. Buvau kvėpavimo praktikoje, o asistentas tiesiog vertėjavo, kartais jaučiau, kad jis vaikšto tarp visų dalyvių, padeda jiems. Nuo jo sklido tokia šviesi energija, kad šalia stovėdama, jaučiausi taip, tarsi būčiau prisilietusi prie kažko labai švento… nejučia riedėjo ašaros. Nebereikėjo, kad kažkas man kažką pasakotų ar mokytų – mokiausi maudydamasi jo šviesoje. Tikra tiesa, kad „mokytojas kviečia mokinius ne tam, kad juos vestų, o kad pasidalytų tuo, ką turi“ (Osho).
6. Ką būtum „paleidusi vėjais“, jeigu niekada nebūtum atvykusi į Masters of Calm?
Nebūčiau patyrusi, ką reiškia vesti patyriminį seminarą „Laisvė būti savimi“ daugiau nei keturiasdešimčiai žmonių. Mes kelias praktikas net išlindome daryti iš palapinės. Tai buvo tiesiog vau! Paprastai mano užsiėmimų dalyvės yra moterys, ir rengiu specialias stovyklas moterims, o Masters of Calm festivalyje į mano užsiėmimus atėjo nemažai vyrų. Jie sakėsi gavę daugiau nei tikėjęsi, dalinosi savo įžvalgomis, mačiau ir jaučiau, kaip jiems reikšminga ši patirtis, kuria jie gavo per praktiką. Aš pati gavau labai daug. Žmonės dar visa savaitę stabdydavosi mane ir pratęsdavome pasidalinimus apie patirtis. Dėkoju Masters Of Calm festivalio organizatoriams už pasitikėjimą ir šią galimybę dalintis.
Mes taip pat dėkojame už pasitikėjimą ir galimybę dalintis Kristinos patarimais ir įžvalgomis. Patikiname, kad šis susižavėjimas – abipusis! 🙂