Mes dažnai girdime istorijų, kaip daug kas atsargiai kelis metus stebi festivalį „per ekraną“. Lyg ir gundosi atvažiuoti, bet vis kažkodėl nedrįsta. O kai pagaliau atvažiuoja, klausia savęs: „Kodėl neatvažiavau anksčiau – ko aš šitaip ilgai laukiau?“

Dalinamės istorija dalyvės Rūtos, kuri dalyvavo „Masters of Calm Ruduo“ savaitgalyje. Štai, kas nutinka, kai pasiryžti atvažiuoti į „Masters of Calm“!

 „Masters of Calm“ rudens savatgalis… Važiavau atvira, be didelių lūkesčių, smalsiai nusiteikusi, bet staigmenų nesitikėjau, nes juk ne kartą lankiausi vasaros metu ir lyg žinojau, ko galiu tikėtis ir ko ne… Vykti vienai, be vyro ar draugės šalia, nebuvo lengva – man tai buvo asmeninis iššūkis. Ir jį aš įveikiau :). Gal dėl to – pradinis nejaukumas, ieškojimas draugiškų akių, panašių žmonių, patinkančių veido bruožų, šypsnio… Keletas kitų – taip pat šiek tiek pasimetusių – ir noras juos apkabinti, pagloboti, galbūt padėti jiems, o gal tiesiog prisijaukinti aplinką pačiai. Ir tiek daug šiltų žvilgsnių, taip pat švelniai globojančių savo šypsenomis ir raminančių: „Tu čia saugi”. Sustojome į pirmąjį bendrą ratą, klausėme vakaro vedlių, dairiausi aplink ir vidus rimo. Taip, čia šilta ir gera, mano baimėms čia nėra ko bijoti, nepasitikėjimui nėra kur skleistis ir tos durys, kurios vis laukė „pasiruošimo pozicijoje” ir jau norėjo užsidaryti, „kad tik savęs tikros neparodyčiau” ir „kad tik nieko vidun neįsileisčiau”, „kad tik manęs nesužeistų”… tos durys pagirgždėjo ir suminkštėjo… Saugu. Ir nebeužsidarė. 

Su kokiu džiaugsmu sutikau kiekvieną žmogų, su kuriuo teko bendrauti, dalintis, kokiu atvirumu ėjau į juos ir jie į mane! Kaip džiaugiausi, kokie mes visi skirtingi ir tuo pačiu, kiek turim panašumų ir kaip, dalindamiesi savo patirtimis, galime vieni kitiems padėti. Jaučiau didelį bendrumą ir meilę, jaučiau kitų džiaugsmus ir skausmus ir liejosi viskas iš manęs… Gera būti atvirai, gera jaustis saugiai, gera matyti kitus žmones ir gera būti drauge ten, kur gali būti toks, koks esi. Gali tylėti, gali įveikinėti savo pasitikėjimo ar drovumo-drąsos iššūkius, gali dalintis savo džiaugsmu, o gali tiesiog būti, stebėti, save ir kitus, pamatyti kažką, kas tau patinka ir nuspręsti „aš taip noriu ir nuo šiol taip darysiu”… arba pamatyti kažką, kas savyje nepatinka ir nuspręsti, „taip daugiau nebenoriu ir nuo šiol kursiu save naują”… Tai aplinka, kuri „įkrauta” gera energija, kur visi ketinimai pildosi su padidinta jėga, nes būrio jėga visada yra didesnė nei vieno! Kur mintys švarėja, o vidus rimsta.

Patyriau tokią nuostabią vidinę kelionę! Buvau gera, buvau linksma, buvau liūdna, buvau pikta, buvau drąsi (ir už tą drąsą sau dar dabar dėkoju), buvau užsispyrusi ir buvau laisva… O patyriau vien tik meilę ir globą, na gal šiek tiek įžūlumo ar nepatiklumo… Ir visos patirtys susipynė į vieną mozaiką, margą ir tobulai gražią. 

Bridau basa per upę ir, žinot ką..? Nesupykau, o prapliupau juoktis – koks nuostabus atradimas! Sutikau žmonių, kurie kiekvienu savo žodžiu ir veiksmu augino pasitikėjimą žmonėmis, pasauliu, visata… Ir savimi. Labiausiai – savimi.

Į vasaros „Masterius“ važiuosiu, kai norėsiu smagaus šėlsmo, tik ne tokio, kuris mieste ar bare, bet tokio, kur mane supa bendraminčiai, kur galiu sutikti žmonių, kurie mane įkvėps, tokių, kokia pati norėčiau tapti, tokių, su kuriais paprasčiausiai gera ir įdomu plepėti neišgėrus vyno. Kai norėsiu atsipūsti, galbūt įtraukti kūną į sveikatinimo ritmą, protą – į naujų žinių bangas, o galbūt rasiu naują praktiką ar mokytoją, kuriuo, grįžus į kasdienį gyvenimą, galėsiu sekti, ir kuris man padės žengti tolimesnius žingsnius gyvenimo, augimo, evoliucijos kelyje.

Į rudens „Masterius“ važiuosiu, kai norėsiu vidinės kelionės, galbūt venatvės, o gal tiesiog buvimo jaukiam būry žmonių. Kai norėsiu asmeninio augimo, pagalbos praeinant gyvenimo slenksčius ir posūkius, tylesnio, ramesnio, „rudeninio” laiko. Gylio. Savistabos ir pokyčių. Realių pokyčių, jei tik būsiu jiems pasiruošusi. O jei dar nepasiruošusi, tuomet – aiškaus matymo, pasitkėjimo, patarimų, ramybės ir žinojimo, kad viskas vyskta tobulu laiku, o mano darbas – tiesiog rasti ramybę ir nuoseklumą savo mintyse, jausmuose ir veiksmuose.

Dėkoju „Masteriams”. Rūta

Mažąjį Masters of Calm susibūrimą planuojame ir pavasarį. Kaip bunda visa gamta, taip ir mes žadinsime savo vidinę energiją, tokiame pat jaukiame kaip ir rudenį 70ies žmonių būryje. Daug patirčių, atvirumo, įsiklausymo į save ir aktyvuojančio pavasarinio laiko praleisto kartu gamtoje.