Kas nutinka, kai ieškome darbo, kuris labiausiai džiugintų mūsų vidinį profesionalą? Jį atradę būname laimingiausi iš laimingiausiųjų! O pakeliui išbandytos veiklos pasilieka su mumis, praturtindamos ir paįvairindamos mūsų ir aplinkinių gyvenimus.

Rūta Adamonytė – asmeninio augimo trenerė, sertifikuota koučingo specialistė ir POINTS OF YOU praktikė. Kas dar? Teisininkė, žurnalistė, jogos studijos vadovė bei koučerė ir šiaip visų galų meistrė. Rūta sutiko pasidalinti su mumis, kas ją skatina mokytis, judėti ir festivalį paversti ta vieta, kurioje nuo gyvenimo ne bėgame, o jį kuriame.

1. Kas yra gyvenimas?

Mokykla, suteikianti daug galimybių. O mes jau, kaip norim – galim mokytis, galim ne. Bet ir pasekmės bus atitinkamos. Tikiu, kad kai kas aukščiau taip išmaniai viską yra sudėliojęs, kad kiekvienas šitoje mokykloje atsiduria kaip tik ten ir kaip tik tada, kada reikia. Ir, žinoma, gauna, ko nusipelnęs. Bet mokykla skamba kažkaip griežtai, gal tinkamesnis žodis būtų žaidimas (sanskr. Lila)?

2. Kaip manote, kurie 3 dalykai gyvenime yra tiesiog MUST HAVE?

  • Darnūs santykiai su savimi ir aplinkiniais;
  • Meilė sau ir kitiems;
  • Tikėjimas kuo nors aukštesniu ir bendrąja prasme.

 

3. Ko labiausiai šiuo metu ieškote ir kodėl? O gal pagaliau atradote?

Šiuo metu ieškau kelių, kaip tinkamiausiu būdu realizuoti save profesinėje srityje. Manau, tai labai svarbus klausimas kiekvieno žmogaus gyvenime. Man atrodo, kad nepakanka būti tiesiog geru žmogumi.

Aš pati noriu visomis prasmėmis būti turtinga, kad turėčiau kuo dalintis su kitais, pradedant vaikais ir baigiant tais, kuriems aš, kaip asmenybė su savo talentais ir patirtimis, esu labiausiai reikalinga. Manau, kad dėl to atradimo aš visą laiką būsiu paieškose. Jau čiuopiu, ką gebu daryti geriausiai, bet man labai sudėtinga judėti viena apibrėžta kryptimi – norisi daryti daug ir pasitarnauti kitiems labai įvairiapusiškai.

Ai, dar ieškau vyro. Kodėl? Nes mokykloje sparčiau mokomasi, kai greta sėdi suolo draugas 🙂

4. Festivalio VAU momentas, kuris nunešė stogą?

Esu dalyvavusi 6-iuose „Masters of Calm“ vasaros festivaliuose, regis, dviejuose žiemos „Masteriuose“ ir dar galybėje kitų festivalio chebros organizuojamų renginių. Man kas nors stogą nuneša kiekvienais metais. Pasidarau taip, kad nuneštų – man norisi dalyvauti, ir dalyvauju tiek paskaitose, tiek praktikose, daug bendrauju su žmonėmis. Sakoma, kad jei po festivalio norisi į jį sugrįžti kaip į išsigelbėjimą nuo realaus gyvenimo, tai reikia pagalvoti, apie ką tada tavo gyvenimas. Tai va, aš tokių bėdų praktiškai nebesprendžiu – festivalis ir jame įgytos patirtys dabar visada su manimi.

Aišku, įspūdingiausi buvo pirmieji mano dalyvavimo „Masteriuose“ metai. Tada keitėsi mano supratimas apie pasaulį, apie Dievą, apie tai, ką aš apskritai, čia, žemėje, veikiu. Tada prasidėjo intensyvus domėjimasis dvasiniais dalykais, pažintys su dvasiniais mokytojais, spartus savęs pažinimas. Manau, tam tikra prasme festivalis man buvo puiki terpė ir reabilituotis po sunkių patirčių.

5. Ko nebūtų nutikę, jei būtumėte šį festivalį praleidusi ir niekada neatvykusi?

Nebūtų įvykęs toks spartus mano sąmonės plėtimasis ir augimas – tiek dvasinis, tiek asmenybinis. Galbūt ne toks spartus būtų buvęs ir mano gijimas po stiprių gyvenimo smūgių, kai tikrai galvojau, kad numirsiu. Tai va, nenumiriau.

Savanoriaudama „Jaunimo linijoje“, kuri, beje irgi mano gyvenime atsirado po festivalio, padedu išgyventi kitiems. Tai nebūtų buvusios „Jaunimo linijos“, profesinių pokyčių (vis dar dirbčiau teisinį, projektinį ir administracinį darbą), galybės naujų pažinčių ir ligi šiolei gyvuojančių kokybiškų draugysčių.